Praėjo didelis kūrybinis ir asmeninis gyvenimo etapas, kurio metu iš žmonių gerumo ir savo prakaito sukūriau stalo žaidimą.
Dabar, kai visi jie išsiųsti ir, tikiuosi, džiugina žaidėjus, galiu šiek tiek lengviau atsipūsti, pareflektuoti ir nusileisti – o gal ieškoti kito kalno, į kurį įkopsiu.
Pavadinau šią ese Žaidimas kaip meno forma todėl, kad norėčiau, jog kūryba, nesvarbu, apie ką kalbėčiau – tai gali būti ir verslo modelis, emocinė-intelektinė iškrova, matematinės funkcijos išvedimas ir pan. – būtų artima meninei raiškai. Ką turiu omenyje?
Menine raiška laikau tai, kas yra asmeniška ir išdirbta. Žinoma, tai pasiekti labai sunku, todėl kalbėdamas apie meną ieškočiau šio žodžio šaknų, slypinčių žodyje amatas. Paprastai kalbant, jis reiškia darbą, dirbamą rankomis. craft.
Ne kartą su draugais ar dėstytojais diskutavome apie tai, kas yra menas ir „su kuo jis valgomas“, ir dažnai, po valandų valandas trunkančių diskusijų, rasdavome tą pačią išvadą – menas yra bet kas, kam gebi suteikti formą.
O tai, vienokiu ar kitokiu laipsniu, sugebame ir darome kiekvienas, ypač jaunystėje. Jausmą perteikiame daina, grožį – estetinėmis priemonėmis, mintis – tekstais ir taip toliau.
Kokį daiktą manifestuoja stalo žaidimas? Kieno tai forma?
Atsakyti nėra taip paprasta. Į žaidimą galima žvelgti ir kaip į kažką infantilaus, ir kaip į gyvybiškai svarbią funkciją – gyvybingumo ir jaunystės šaltinį.
Mokėti žaisti reiškia mokėti keistis, priimti kitas sąlygas, adaptuotis, improvizuoti.
Mokėti kurti žaidimą reiškia mokėti režisuoti, valdyti, būti sąmoningu ir bendruomenišku.
Žaisti – tai ir vesti, ir paklusti vienu metu. Judėti, kai reikia sustingti, ir sustingti, kai reikia pulti.
Kasdienybės žaidimai būna lengvi, malonūs ir linksmi. Sudėtingi, nesuprantami ar pykdantys.
Yra žaidimų, kurių negaliu įveikti, ir tokių, kurie – ne man. Genialūs žaidimai. Nesąžiningi žaidimai. Žaidimai, kuriuos norisi kartoti.
Ypač gražiai apie žaidimus kalba H.G. Gadamer:
„... vaikas pats sau kuria taisykles, bet jos nesieja žaidimo su jokiu išoriniu tikslu.“
Vadinasi, žaidimas gali egzistuoti pats sau. Galbūt žaisti reiškia gebėti nebūti praktišku. Arba gebėti neversti dalykų efektyviais, tikslingais, ambicingais?
Nežinau, tačiau ši mintis veda prie autentiškumo, kurį įvardinčiau kaip gebėjimą kurti asmenišką kūrinį, o forma – nesvarbu.
Šilto ir kūrybingo gruodžio.
Petras Šimonis
Parašykite komentarą