Trumpai papasakok apie save. Kaip apskritai atradai stalo žaidimų pasaulį ir kas paskatino pačiam pradėti kurti žaidimus?

Pirmieji stalo žaidimai, be abejo, buvo vaikystėje – gana primityvūs, daugiausia sėkme pagrįsti žaidimai. Nepasakyčiau, kad tada juos pamilau taip, kaip dabar. Tačiau tam tikra prasme jau tada atradau kūrybą. Labai gerai prisimenu, kaip kūrėme savo Žaliųjų ežerų Monopolį. Tą lentą turiu iki šiol.

Meilė stalo žaidimams atsirado kartu su žmona 2015 metais, kai keliaudami aplink pasaulį keliems mėnesiams apsistojome lietuvių ir australų šeimoje Sidnėjuje. Tiesa, ir tuomet žaidėme ne tokius žaidimus, kokius mėgstame šiandien, tačiau būtent ten atradome, kokią galią turi stalo žaidimai. Tie jaukūs vakarai, bendri nuotykiai ir emocijos, patirtos prie stalo žaidimų.

Grįžę, visada mėgome organizuoti draugų kompanijas savo namuose. Alkoholio niekada nevartojome, todėl nuolat ieškojome būdų, kaip prasmingai ir smagiai leisti laiką kartu. Labai gerai pamenu, kaip vienam tokiam susibūrimui nusprendėme išsinuomoti kelis stalo žaidimus – Ticket to Ride: Europe ir Camel Up. Nuo tada aistra stalo žaidimams tik augo.

Stalo žaidimų kūryba prasidėjo kiek kitaip. Manau, kad visi esame kūrybingi, tik mūsų kūryba pasireiškia skirtingose srityse. Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo videografijos ir fotografijos. Visada mėgau kurti istorijas ir įamžinti kitų žmonių istorijas. Pirmasis stalo žaidimo prototipas gimė visai neseniai – 2024 metais kelionės metu. Tuomet kartu su sūnumi pradėjome kurti žaidimą, o grįžę nusprendėme dalyvauti „PineCon“ prototipų konkurse. Jame pavyko užimti 6 vietą, tai suteikė daug pasitikėjimo savimi ir motyvacijos toliau kurti.

Todėl, kaip ir minėjau, kūryba mano gyvenime visada buvo. Tiesiog atsirado nauja jos forma – dabar istorijas stengiuosi pasakoti per stalo žaidimus.

Kaip gimė Pink Soup Game idėja? Kodėl pasirinkai būtent lietuviškos virtuvės temą?

Maždaug pusę metų gyvenau su Pink Soup Game idėja, kol vieną dieną, leisdamas laiką su savo trimis vaikais, staiga visos mechanikos atsirakino, susideliojo viskas į savo vietas.

Maždaug pusę metų gyvenau su šia idėja, kol vieną dieną, leisdamas laiką su savo trimis vaikais, staiga visos mechanikos atsirakino, susideliojo viskas į savo vietas.

Pink Soup Game tapo žaidimu, kuriame kiekvienas gali pasijusti lietuviškos virtuvės meistru, gaminančiu tradicinius lietuviškus patiekalus. Tai žaidimas, kuris švenčia mūsų kulinarinį paveldą ir kviečia juo didžiuotis.

Tavo žaidimas buvo sėkmingai finansuotas per Gamefound. Kiek sutelktinio finansavimo platforma ir rezultatas patenkino tavo lūkesčius?

Buvo du keliai – leistis į šį debiutą kartu su leidykla arba žaidimą išleisti savarankiškai. Pasirinkau pastarąjį variantą, nes labai tikėjau savo projektu. Man visada buvo įdomu kurti ir vystyti projektus nuo nulio, o taip pat norėjosi visiškos kūrybinės laisvės. Abu keliai turi savo privalumų ir trūkumų, todėl kiekvienas kūrėjas turi atrasti savąjį. Aš jaučiau, kad Pink Soup Game turėjo būti išleistas nepriklausomai.

Stalo žaidimo leidyba reikalauja didelių finansinių investicijų, kurios gali net neatsipirkti. Iš pradžių negalvojau apie sutelktinį finansavimą, tačiau vėliau kilo mintis – kodėl gi nepabandžius? Tais pačiais metais atsirado ir puikių lietuvių kūrėjų projektų – Brushstroke Mayhem, o po Pink Soup Game, Laužas užbaigė šią gražią seriją.

Turėjau tikslą į „Gamefound“ reklamą neinvestuoti – visas lėšas skirti pačiam žaidimui. Todėl buvo labai sunku nuspėti, kaip seksis kampanijai. Buvo daug bemiegių naktų, nes beveik viską dariau savarankiškai. Tačiau sulaukiau didžiulio žmonių pasitikėjimo ir palaikymo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ši patirtis tapo puikia pamoka ir suteikė motyvacijos kurti toliau, net padidinti žaidimo tiražą.

Kaip atrodo tavo stalo žaidimų kūrimo procesas nuo pirmos idėjos iki galutinio produkto? Kas dažniausiai gimsta pirmiau: mechanika, tema ar konkreti žaidėjo patirtis, kurią nori sukurti?

Man, kaip žaidėjui, svarbiausia yra tema ir žaidimo naratyvas. Turiu ilgą sąrašą įvairių temų, kurias norėčiau plėtoti ir papasakoti per stalo žaidimus.

Pirmiausia ateina tema, tada išsigryninu, kokias emocijas norėčiau sukelti žaidėjui, o tik po to atsiranda mechanikos. Man mechanika yra tarsi tiltas tarp temos ir emocijos – priemonė, padedanti žaidėjui patirti tai, ką noriu papasakoti, o paskui ateina ilgiausias kelias šioje kelionėje, tai yra testavimas. Žaidėjams, kurie testuoja nepabaigtus, neveikiančius žaidimus, reiktų statyti statulas. Man pasisekė, kad turiu didelę šeimą, ir galime viduje daug ištestuoti, paskui jau nešti kitur. Taip pat nuostabu, kad Vilniuje turime Prototipų Gildiją, kur tiek daug atsidavusių kūrėjų, gero veikiančio stalo žaidimo paslaptis yra testavime.

Ar turi autorių, knygų, žaidimų dizainerių ar kitų kūrėjų, kurių darbai tave ypač įkvepia?

Labiausiai augau su kinu, todėl mane visada žavėjo tokių režisierių kaip Kubrickas, Hitchcockas ir Tarantino gebėjimas skirtingomis priemonėmis pasakoti istorijas, išlaikyti žiūrovo dėmesį. Vėliau prie jų prisijungė ir Wesas Andersonas, kuris irgi labai žavi savo kūryba.

Šiandien labiausiai įkvepia įvairovė. Ypač stalo žaidimų pasaulyje mėgstu išbandyti kuo skirtingesnius kūrinius ir stebėti, kaip autoriai skirtingai pasakoja istorijas, naudoja mechanikas, išlaido žaidėjų dėmesį.

Taip pat didžiausias įkvėpimas yra šeima, žmona Agnė ir mūsų vaikai. Labai daug įdėjų gimsta per bendrus išgyvenimus, potyrius, tarsi dar turi kelias akis, kaip galima skirtingai matyti pasaulį, tad artimieji yra neatskiriama mano kūrybos dalis.

Dirbi vizualinės kūrybos srityje. Kaip videografo ar fotografo patirtis padeda kuriant stalo žaidimus? Ar matai pasaulį kitaip nei dauguma žaidimų kūrėjų?

Augau su kinu, todėl mane visada žavėjo tokių režisierių kaip Kubrickas, Hitchcockas ir Tarantino gebėjimas skirtingomis priemonėmis pasakoti istorijas, išlaikyti žiūrovo dėmesį. Vėliau prie jų prisijungė ir Wesas Andersonas, kuris irgi labai žavi savo kūryba.

Ar vizualus pasakojimas, kompozicija ir emocijų kūrimas yra tokie pat svarbūs stalo žaidimuose kaip ir vaizdo turinyje?

Man – taip. Be pasakojimo ir emocijos stalo žaidimas man yra tik mechanikų rinkinys. Mechanikos yra svarbios, tačiau būtent istorija ir emocinis ryšys suteikia žaidimui gyvybės.

Koks jausmas šiandien būti Lietuvos stalo žaidimų industrijos dalimi? Ką tau asmeniškai duoda dalyvavimas renginiuose, parodose ir festivaliuose? Ar ten gimsta geriausios idėjos, partnerystės ar tiesiog motyvacija tęsti darbus?

Jausmas nuostabus, ir man atrodo, kad tai tik pradžia. Džiugu, kad debiutinis „Pink Soup Game“ rado savo vietą po saule ir pirmasis tiražas buvo išpirktas taip greitai. Tačiau kartu matau ir didžiulį stalo žaidimų potencialą Lietuvoje.

Dalyvavimas renginiuose, viešinimas, fotografavimas ar vaizdo turinio kūrimas, tikiuosi, bent maža dalimi prisideda prie stalo žaidimų populiarinimo. Esu trijų vaikų tėtis, taip pat vedu stalo žaidimų būrelius moksleiviams, todėl matau didžiulę jų vertę. Stalo žaidimai gali lavinti vaizduotę, kūrybiškumą, bendravimo ir problemų sprendimo įgūdžius. Todėl norisi, kad vaikai atrastų stalo žaidimų privalumus kuo anksčiau, ypač šiame skaitmeniniame pasaulyje. Nuostabus jausmas, kai vaikai prie vieno stalo juokiasi, džiaugiasi, liūdi, bendrauja, būna tikri čia ir dabar, be kaukių.

Žinau, kad dirbi prie naujo kūrinio World in Me. Kuo šis projektas skirsis nuo ankstesnių tavo darbų ir ko gali tikėtis žaidėjai? O gal turi ir kitą, dar greičiau mus pasieksiantį žaidimą?

Pasaulis manyje (The World in Me) – tai mūsų su žmona kuriamos afirmacijų kortelės apie pasaulio šalis. Esame dideli keliautojai, todėl norėjome sukurti projektą, kuris skleistų pozityvumą ir skatintų pažinti pasaulį. Tai tarsi kelionė aplink pasaulį vienoje kortų kaladėje.

Šiuo metu taip pat vystau ir kitus projektus, kurie yra labai skirtingose stadijose. Tikiuosi, kad dar šiais metais galėsiu plačiau pasidalinti bent keliais naujais kūriniais.

Kokį patarimą duotum kūrėjui, kuris šiandien turi pirmą stalo žaidimo idėją ir svarsto, ar verta ją paversti realiu produktu?

Pirmiausia norėčiau palinkėti išdrįsti kurti. Man atrodo, kad dauguma žmonių savo idėjų neįgyvendina ne todėl, kad joms trūksta potencialo, o todėl, kad pritrūksta drąsos pradėti.

Vos tik gimsta idėja, dažnai pradedame abejoti: ar kam nors tai bus įdomu, ar sugebėsiu, ar verta bandyti. Tačiau noriu kiekvieną padrąsinti – jeigu tikrai nori kurti, gali tai daryti. Kiekviename iš mūsų slypi kūrėjas, tereikia leisti jam pasireikšti.

Man labai gražu, kad stalo žaidimus kuria pačių įvairiausių profesijų žmonės. Būtent tai šį pasaulį daro tokį įdomų, įvairų ir nuolat stebinantį.

Ši stalo žaidimų bendruomenė nors ir nedidelė, bet tikra ir stipri, todėl kviečiu kuo greičiau pasidaryti žaidimo griaučius ir atsinešti parodyti kitiems, tik padėdami vienas kitam, galime sukurti labai nuostabių dalykų, man stalo žaidimų kūrimas ir yra apie tai.